Einu per sniegą –
nematau jo akinamo baltumo,
Nejuntu jo lengvumo,
bet girdžiu, širdim regiu,
Menkiausia kūno dalele jaučiu,
jog gyvenu.
Jaučiu, kad net šalčiausią žiemą
jausmų švelniausiais žiedlapiais prisnigo…
Gal vienai man sustojo laikas?
O gal širdis nubudo naiviai, paprastai –
kaip kad ryte pabunda mažas vaikas?..
Gabrielė Kviliūtė, Zarasai